Jo lūpos buvo šaltos kaip sniegas, bet už jų slypėjo raudono aksomo šiluma, aksomo, nuausto naktį ant laivo denio. Ji prisiminė vilką. O jei tai tiesa, pamanė, jei pasaka tikra? Šūvis į pakaušį ir perkąsta gerklė: viskas sutampa. Kas, jei aš bučiuoju žudiką?..

Kartą gyveno jauna mergina, vardu Ana. Turėjo pasiturinčius tėvus ir šiltus namus. Mėgo muzikuoti, mėgo vasario sniegą. Jai į akį krito Abelis Tanatekas, klasės atsiskyrėlis, praleidinėjantis pamokas ir prekiaujantis kvaišalais. Ana įsimylėjo jį iki ausų, nepaisydama sveiko proto balso. Mat patyrė, kad esama kito Abelio: švelnaus liūdno vaikino, auginančio seserį ir sekančio jai pasaką, galinčią sujaudinti iki ašarų.

O jei ta pasaka visai ne pasaka? Ilgainiui darosi nebeaišku, kur baigiasi Abelio vaizduotės žaismas ir kur prasideda rūsti tikrovė. Kas, jeigu pasitvirtins didžiausi Anos būgštavimai?

Ar neįmanoma taps įmanoma?